Koks yra šiuolaikinės bendruomenės santykis su literatūra?

Literatura

Literatūra pilna įvairių sąmonės ir pasąmonės klodų. Skaitydami ne tik išlaisviname savo vaizdinių, kvapų, garsų ir visų kitų pojūčių fantaziją, bet kartu ir leidžiamės į autoriaus fantazijos klodus.

Skaitinių yra įvairių, jų begalės. Žinant, kiek šiais laikais yra leidyklų, spaustuvių; kiek yra išleidžiama tiražų žurnalų, kitų leidinių, o kiek dar ir internetinių skaitalų, straipsnių. O kur dar mokslinė literatūra. Žmogui ir dviejų gyvenimų neužtektų visko perskaityti, kas yra sukurta. Juolab, kad ta kūrimo mašina nesustoja. Žinoma, reikia tik džiaugtis, jei žmonės skaito, reiškiasi jie tampa intelektualesni, labiau išprusę, apsiskaitę, jų matymo laukas yra platesnis, o supratimas žymiai didesnis. Skaitantys žmonės, dažniausiai, turi daugiau tolerancijos, atžvilgiu tų, kurie neskaito. Bet nebūtinai skaitymas gali būti geras dalykas, jei mes neturime savo filtro – per kurį perleidžiame gautą informaciją – ji mums gali nepadėti, o tik pakenkti. Todėl labai svarbu yra atsirinkti tai, ką skaitome, kad skaitinys neštų naudą, o ne darytų žalą.

Šiuolaikinis pasaulis pilnas tiek gero, tiek blogo. Taip buvo visais laikais. Ir kaip ir anksčiau – svarbu atsirinkti. Bet yra žinomas individo ir bendruomenės santykis XX a. lietuvių prozoje, kuris yra šiek tiek kitoks, nei šiuolaikinis. Šiuolaikinis žmogus yra socialus, jis aktyvus. Aktyviai bendraujantis, neturintis paslapčių, tačiau turintis begalo daug kompleksų. Į tai dėmesį atkreipti galima per įvairius socialinius tinklus, kuriuose žmonės, tarsi konkuruoja, stengiasi pasirodyti, kuris geresnis, kuris skaniau valgo, kuris daugiau sportuoja, kuris daugiau keliauja, ar kuris gražiau atrodo retušuotose nuotraukose. Ir nesvarbu kad vėliau merginos bijo išeiti į parduotuvę nepasidažiusios – svarbiausia – įvaizdis, dar kitaip vadinamas imidžu. Šių reiškinių XX a. nebuvo, žmogaus santykis su bendruomene buvo kitoks, bet tai įtakojo karai, jie tarsi sujungia žmones, bet kartu juos padaro šaltus ir atsiskyrusius, norinčius viską atiduoti pirmam sutiktam, bet tuo pačiu slėptis ir neišsiduoti savo slaptojo Aš nei per krislelį. Visiškas paradoksas.

Taigi, per literatūrą galima pažinti ne tik save ar autorių, bet taip pat suprasti pasaulį, kuris supa mus šiandien ar supo prieš 100 ar daugiau metų.